MEDIA PRESS
Turkų restorane dirbantis virtuvės šefas iš Graikijos: Mūsų šalis gali suvienyti maistas
Turkiškos ir graikiškos virtuvės restorano „Meze“ vyriausias šefas, graikas Christos Georgogiannopoulos, prieš kelis metus apie Lietuvą žinojo tik tiek, kiek kiekvienas išsilavinęs žmogus, t.y. šalies vietą žemėlapyje ir kelis istorinius faktus. Vis dėlto likimas lėmė taip, kad pastaruosius metus jis praleido būtent čia ir dabar tikina, kad šios šalies palikti nė neketina.
Metė ekonomikos studijas
Nuo mažens maisto gaminimu besidomėjęs Ch. Georgogiannopoulos po mokyklos baigimo šeimos buvo priverstas studijuoti universitete ekonomiką. Vyriškio mama svajojo, kad galiausiai sūnus perims jos verslą. Vis dėlto užsispyręs jaunuolis tuo metu pradėjo siekti ir savo svajonės – ėmė po 10-12 valandų kasdien dirbti virtuvės pagalbininku. Net ir dirbdamas juodžiausius darbus, graikas savo svajonės neatsisakė, o galiausiai šeimai pasakė, kad mokslus mes – vietoj jų rinksis studijas kulinarinėje mokykloje.
Ją baigęs Ch. Georgogiannopoulos dirbo 5 žvaigždučių viešbučių restoranuose, tačiau galiausiai nusprendė Graikiją palikti. Draugai jį kvietė į Londoną, tačiau tik sulaukęs pasiūlymo atvykti dirbti vyriausiu virtuvės šefu į Lietuvą, vyras daug negalvojęs pasirinko būtent šią šalį. „Londonas yra Londonas, nežinau, kiek ten milijonų restoranų. Pasirinkau Lietuvą, nes čia rinka sparčiai auga – čia galima kažką sukurti ir būti pirmiems“, – taip apie savo sprendimą pasirinkti Lietuvą aiškino jis.
Dirba turkų restorane
Dabar kartu su „Meze“ restorano savininku turku jie įgyvendina savo verslo idėjas ir siekia būti geriausiais.
„Mėgstu žmonėms perduoti savo gaminimo įpročius, kultūrą, filosofiją, ir tai yra priežastis, dėl ko atvykau į Lietuvą“, – priduria Ch. Georgogiannopoulos.
Prie šilto klimato ir itin draugiškų žmonių pratusį graiką Lietuva iš pradžių nustebino. Tiek savo oru, tiek ir žmonėmis. Tačiau greitai prie visko pripratęs virtuvės šefas šypsosi. „Iš pradžių aš buvau kiek išsigandęs, nes žmonės čia yra kiek uždari, tylūs. Mano šalyje įprasta šypsotis ir sveikintis net su tais, kurių nepažįstame. Bet kai susipažįsti su žmogumi, jis tampa šiltesnis ir viskas būna gerai. Gali kalbėtis, kažkur kartu nueiti, tad tik pradžioje būna sunku užmegzti ryšį. Po to nejauti jokio skirtumo. Taip pat visi yra pakankamai paslaugūs“, – gražių žodžių lietuviams negaili jis.
Serga už „Lietuvos rytą“
Graikas džiaugiasi, kad dabar Lietuvoje turi rikšos (angl. pedicab) draugų: „Tai normalu, nes man patinka gyventi vietos socialinį gyvenimą. Aš nesu iš tų žmonių, kurie sako: „Aš ne iš čia“. Einu į vietos barus, žiūriu krepšinį ir sergu už „Lietuvos rytą“, nes mėgstu sportą.“
Kalbėdamas apie lietuvišką virtuvę Ch. Georgogiannopoulos prideda, kad ji jam atrodo įdomi. Cepelinai – gana neįprastas patiekalas jo skoniui, tačiau šefas jokiu būdu nesako, kad jam neskanu. Tik priduria, kad tai – ne jo stilius. Tačiau kalbėdamas apie šaltibarščius, vyras šypsosi – jų skonis jam nuostabus, o ir šalta sriuba nestebina.
Kalbėdamas apie „Meze“ restoraną, graikas džiaugiasi, kad turi daug ištikimų klientų, kurie į restoraną užsuka 3-5 kartus per savaitę. Pašnekovas pabrėžia, kad jam svarbu su visais pabendrauti, pasiteirauti apie maistą, o ne tik jį patiekti. Taip pat jam patinka ir restorano konceptas – Turkijos ir Graikijos santykiai politiškai nėra patys draugiškiausi, todėl malonu juos tokiais padaryti bent jau per maistą.
Prabangos nesivaiko
Paklaustas, su kokiais sunkumais tenka susidurti versle, vyras aiškina, kad sunkiausia gauti šviežios produkcijos – šaldytos jis nenaudoja, nes ši tuoj pat praranda skonį, o kažką iš tiesų gero gauti yra sunku. Tai ypač liečia žuvies ir mėsos produktus. „Bet čia ne šalies problema, o mūsų darbo, nes su tuo susiduriama visur“, – prideda jis.
Kalbėdamas apie restorane gaunamas pajamas, Ch. Georgogiannopoulos šypsosi. „Nesu sudėtingas vaikinas, mano toks gyvenimo būdas. Gimiau šeimoje, kurioje manoma, kad reikia turėti tik šiek tiek daiktų, kad būtum laimingas. Pavyzdžiui, mėgstu greitus automobilius. Bet aš nedirbu tam, kad galėčiau įsigyti tai, prabangius namus ar brangų telefoną. Labiau mėgstu išeiti į miestą, išgerti ir pavalgyti su draugais, pasikalbėti, leistis į keliones. Tiesa sakant, čia gaunamos algos man pakanka. Netgi galiu pasitaupyti“, – atviravo Graikiją į Lietuvą išmainęs virtuvės šefas.
Iš Turkijos persikėlė į Vilnių ir rado, ką pasiūlyti lietuviams
Dažnas, užėjęs į pietietiškais maisto produktais prekiaujančią parduotuvę, nė nesusimąsto, kad jos savininkas dar prieš penketą metų liejo prakaitą elitiniame turkijos „Bešiktaš“ krepšinio klube. To nepasakysi ir pažiūrėjęs į patį turką Utku Boyra – apylaisvę krepšininko aprangą pakeitė dalykiški verslininko drabužiai ir tvarkingai sušukuoti plaukai.
Į Lietuvą atvyko panorėjęs pokyčių 26-erių
U. Boyra iš pradžių žaidė „Bešiktaš“ jaunių komandoje, o po to pateko ir į pagrindinę. Pirmąjį kontaktą su lietuviais turkas patyrė būtent žaisdamas krepšinį. Jis pasakoja, kad Stambule tuo metu žaidė keli garsūs Lietuvos krepšininkai. Su jais šiandien sėkmingai verslaujančiam U. Boyrai teko bendrauti ir už krepšinio aikštelės ribų – juos siejo bendri draugai.
Tačiau po kiek laiko turkas suprato, kad žaisti gimtojoje šalyje nebenori. „Aš norėjau žaisti gerose lygose. Po „Bešiktaš“ nebenorėjau žaisti kitose Turkijos divizijose, o kaip tik tuo metu atsirado galimybė žaisti Lietuvoje. Žinojau, kad šioje šalyje krepšinis yra labai populiarus“, – apie sprendimą atvykti čia pasakoja U. Boyra. Kaip tarė, taip ir padarė – jau netrukus susikrovė lagaminus ir pradėjo žaisti sostinės „Perlo“ klube. Tuo pat metu pradėjo studijuoti tarptautinį verslą Vilniaus universitete. Pašnekovas kalba, kad verslas jį lydėjo nuo pat mažens, mat Turkijoje padėjo verslauti šeimai.
Atvykus nustebino keli dalykai
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent Lietuvą, o ne kitą pasaulio šalį, pašnekovas vardija: „Visų pirma, tai yra rami šalis. Aš atvykau iš Stambulo – miesto, kuriame gyvena 18 mln. žmonių. Vykstant į darbą kamščiuose reikia praleisti bent 2 valandas, grįžtant atgal – taip pat 2 valandas. Kas dieną 2 valandas, grįžtant atgal – taip pat 2 valandas. Kas dieną kamščiuose praleisdavau 4 valandas. Kai atvykau čia, man labai patiko gamta. Puiki harmonija – ir miestas, ir gamta. Norėjau gyventi čia ir įsitvirtinti. Šiek tiek pagyvenęs supratau, kad žmonės taip pat yra labai malonūs, draugiški – neturėjau jokių problemų tiek komandoje, tiek už jos ribų. Taip pat pamačiau daug verslo perspektyvų.“ Tiesa, prie tam tikrų dalykų teko ir prisitaikyti. Vienas jų – oras. Pašnekovas sako, kad sniegas jį lydėjo ir gimtinėje, tačiau žiemos čia – nepalyginamai šaltesnės, kas iš pradžių turką nemenkai nustebino. „Aš esu iš Bursos miesto, esančio šiek tiek piečiau Stambulo. Šalia mūsų miesto yra didelis kalnas, jo viršūnėje visada būdavo sniego. Eidavome ten slidinėti, bet tai darėme su specialiomis aprangomis, šiltais drabužiais. Čia – kartais būna ir -20, bet negali visada būti su slidininko kostiumu“, – šypsosi U. Boyra.
Krepšinį paliko nuošalyje
Lietuvoje pašnekovas gyvena jau penkerius metus. Tiesa, profesionalaus krepšininko karjerą pašnekovas jau baigė, o į aikštelę išbėga tik „Sostinės krepšinio lygoje“. Po universiteto baigimo turkas nusprendė pradėti į Lietuvą importuoti turkiškus maisto produktus bei atidaryti gimtinėje populiarių maisto prekių parduotuvę „Eastanbul“. Tiesa, tai nėra paprastas prekybos centras – lankytojai gali ir paskanauti turkiškų ir kitų pietietiškų patiekalų tose pačiose patalpose esančiame restorane. „Mes ne tik importuojam maisto produktus, bet ir tiekiame juos į didžiuosius prekybos centrus – „Maximą“, „Rimi“, – taip pat ir į restoranus. Verslas sekasi gerai, todėl norime Lietuvoje investuoti dar daugiau, plėstis“, – sako verslininkas, pridurdamas, kad sostinėje yra atidaręs jau kelias parduotuves. Jis sako žinąs, kad daugybė lietuvių važiuoja atostogauti į Turkiją ir kitas Viduržiemio jūros regiono šalis, tačiau grįžę negali skanauti viešnagės metu patikusių patiekalų. „Mes tai bandome pakeisti. Mūsų virtuvės šefas taip pat atvyko iš Viduržiemio regiono, todėl galime gaminti tokį patį maistą, kaip ir mūsų šalyje“, – sako pašnekovas.
Lankytojams U. Boyra siūlo dienos pietus: restorane kainuoja 5,5 Eur, vegetariški – 5 eurus. Lankytojams taip pat siūloma valgyti vėlyvuosius pusryčius – vieno patiekalo porcija kainuoja nuo 3 iki 3,5 Eur. Tradicinis turkų jogurto gėrimas airanas parduotuvėje kainuoja 1,2 Eur, turkiška arbata – nuo 1,3 iki 8,8 Eur, priklausomai nuo rūšies ir kiekio. Pietietiška tava – nuo 3,5 Eur.
Sako besidžiaugiąs sėkme ir turi didelių planų
Puikiai lietuviškai kalbantis turkas mini, kad ne tik importuoja pietietiškus produktus, bet ir bando užsiimti kita veikla – lietuviškų prekių eksportu į Turkiją, artimuosius rytus ir viduržiemio regioną. Ši veikla, anot pašnekovo, dar nėra įsibėgėjusi, tačiau jau džiaugiasi keliais sėkmingais sandoriais. „Turime planų eksportuoti dar daugiau lietuviškų produktų į šiuos regionus. Turkijoje gyvena 80 mln. žmonių, Artimųjų Rytų, Viduržiemio regiono šalys taip pat nėra mažos, jie suvartoja labai daug“, – lietuviško maisto perspektyvas Pietuose pozityviai vertina U. Boyra.
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Turkijos verslo aplinkos skirtumus, pašnekovas sako, kad gimtinėje visi yra daug labiau atsipalaidavę. „Čia viskas yra labiau sistemiška. Pavyzdžiui, tariantis su tiekėjais, čia visi turi savo tvarkaraščius, sistemą. Turkijoje – viskas lanksčiau. Ten yra daugiau gyvo bendravimo, su verslo partneriais svarbu kalbėti ne tik apie verslą, sandorius, bet ir apie kitus – gyvenimiškus – dalykus. Mes susitinkame, geriame arbatą – mėgstame vienas kitą pažinoti ne tik kaip verslininkai, bet ir kaip asmenybės. Lietuvoje žmonės yra tikslesni, bendrauja elektroniniu paštu. Jeigu kažkas pasako „taip“ – reiškia taip, jei „ne“ – tai ne“, – kalba U. Boyra.
Tačiau lietuvių dalykiškumas nebūtinai yra blogas dalykas, sako turkas. Jis tikina, kad būtent dėl šios priežasties verslą šalyje įkurti yra nesunku – viskas yra tarsi sustyguota, o daugelį dalykų galima padaryti tiesiog internete. Jis taip pat džiaugiasi ir palankia Lietuvos geografine padėtimi, kas padeda efektyviau tvarkyti logistiką. „Vienas didžiausių šios šalies privalumų – logistika. Lietuva yra geroje vietoje, todėl daug produktų perkame iš Vokietijos, kur yra gaminama daug turkiškų prekės ženklų“, – sako pašnekovas. U. Boyra reziumuoja: Lietuvoje tikriausiai gyvens ir po dešimties metų, mat turi planų ir toliau plėsti verslą ne tik Lietuvoje. „Po dešimties metų tikriausiai būsiu čia, nes norim plėstis ne tik čia, Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, taip pat Skandinavijoje. Mes pasirinkome Lietuvą kaip verslo pradžią – plėsimės iš čia. Planuoju, nes čia esu laimingas. Turiu daug draugų, draugaujame šeimomis, aplinka Lietuvoje gera“, – kalba U. Boyra.
Source: https://www.delfi.lt/projektai/kiekvienas-gali-buti-didelis/is-turkijos-persikele-i-vilniu-ir-rado-ka-pasiulyti-lietuviams.d?id=75866111
Turkų krepšininkui Lietuva – naujo starto aikštelė
Vis daugiau užsieniečių atranda mūsų šalį kaip patrauklią ne tik gyventi, bet ir imtis bei plėtoti vienokį ar kitokį verslą. Vienas tokių – iš Turkijos kilęs verslininkas Utku Boyra, Lietuvą pirmiausia atradęs kaip krepšinio šalį, o vėliau - kaip puikią vietą imtis sėkmingo maisto verslo
Į Lietuvą atviliojo krepšinis
Utku Boyra – profesionalus krepšininkas, savo laiku žaidęs garsiajame Stambulo „Bešiktaš“ (turk. ,,Beşiktaş") krepšinio klube. Būtent šis sportas ir atviliojo Utku į Lietuvą: ,,Visuomet stengiuosi tobulėti, ne išimtis ir šis sportas - jūsų šalį pasirinkau neatsitiktinai, juk krepšinis garsina Lietuvą visame pasaulyje: turite puikius trenerius, sėkmingas komandas.’’
Prieš penkerius metus į Lietuvą atvykęs krepšininkas žaidė sostinės „Perlo“ komandoje ir pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje.
,,Nors krepšininko karjera nesiklojo taip sėkmingai, kaip tikėjausi, studijos čia sekėsi puikiai, o ir šalis man labai patiko. Tad baigęs mokslus, nusprendžiau ne tik likti Lietuvoje, bet ir imtis savo verslo’’, - pasakoja buvęs krepšininkas.
Pristatė naują verslo koncepciją Lietuvoje
Ypatingai vertindamas savo šalies maisto kultūrą bei puikiai žinodamas turkų bei Viduržemio jūros regionų virtuvių populiarėjimą visame pasaulyje, po ilgų rinkos tyrimų, Utku Boyra nusprendė imtis verslo maisto srityje bei pristatyti Lietuvai visai naują verslo koncepciją – išskirtinių Viduržemio regionų maisto produktų parduotuvę, sujungtą su restoranu. Nors šį verslą Utku Boyra įkūrė tik praeitais metais, jau džiaugiasi vis didėjančiu jo populiarumu ne tik mūsų šalyje, bet ir svetur. ,,Daugiau nei 90 proc. savo parduotuvės produkcijos importuojame iš Viduržemio regionų šalių. Jau dalį jos tiekiame ir tokiems prekybos tinklams kaip ,,Maxima’’, ,,Rimi’’, taip pat kitoms Lietuvos parduotuvėms, restoranams. Dalis produkcjos iškeliauja ir į kitas Baltijos šalis’’, - savo verslo ypatumus pasakoja Utku, kasdien svarstydamas naujas verslo logistikos linijos galimybes.
Parduotuvėje ,,Eastanbul’’ prekių pasiūla išties stulbina – galima rinktis iš daugiau nei 1700 skirtingų produktų. Ir nors dalį jų lietuviai gausiai perka bei naudoja, vistik yra tokių produktų, kuriuos tenka išvysti ir pirmąkart. ,,Mūsų parduotuvėje yra nemažai nišinių maisto produktų, tad nenuostabu, kad lietuviai dažnai nežino, kaip ir kur jie vartojami. Todėl tose pačiose patalpose ir įkūrėme restoraną - norime parodyti bei supažindinti dar neatrastų produktų skonius bei naudojimo įvairiems patiekalams galimybes’’, - atskleidžia verslininkas.
Atsižvelgia į lietuvių valgymo ypatumus
Restorano ,,Meze’’ sienas puošia įspūdinga Stambulo miesto panorama, projektoriaus pagalba rodoma kvapą gniaužianti Turkijos gamta, ant stalų išdėlioti autentiški, šalį visame pasaulyje garsinantys turkiški prieskoniai.
Apsilankius dažną klientą maloniai nustebina maisto kokybės ir draugiškų kainų santykis. Restorane skirtingu dienos metu maistą galima rinktis net iš trijų valgiaraščių (pusryčių, pietų ir a la carte). Restorano virtuvei vadovauja šefas Christos Georgogiannopoulos, čia dirbti atvykęs iš gimtosios Graikijos. Šefas atskleidžia, kad visų valgiaraščiuose esančių patiekalų kokybė vienoda, o skirtingu metu siūlomas kitoks maistas dėl keleto priežasčių: tinkami patiekalai pusryčiams svarbūs visos dienos produktyvumui, pietų metu, taupydami klientų laiką, patiekalus siūlo išsirinkti iš dienos metu veikiančio bufeto. Vakarienei siūlomi patiekalai iš keptos mėsos, ypatingai avienos.
,,Tenka dažnai susidurti su svečiais, kuriems neteko ragauti tinkamai paruoštos avienos, tad į ją vis dar žiūrinčiais įtariai. Tačiau paragavę avienos pas mus, iškart pajaučia skirtumą – mes ją mokame paruošti taip, kad atsiskleistų geriausios mėsos savybės’’, - pasakoja šefas Christos.
Restoranas – ne tik vieta pavalgyti
,,Esame svetinga tauta ir mums šis restoranas nėra tik maisto patiekimo vieta – savo svečius norime matyti bendraujančius, besijuokiančius ir laimingus. Taip, kaip ir mūsų gimtojoje šalyje’’, - šypsosi Utku Boyra. Šią vietą ypatingai pamėgo sveiko gyvenimo būdo šalininkai, šeimos, draugų kompanijos. Taip pat mėgstantys gaminti, bent kartą lankęsi Turkijoje ar Graikijoje, ten ragavę tradicinių patiekalų ir iki šiol prisimenantys jų skonį, norintys šiuos patiekalus pasigaminti namuose. Restorane yra organizuojami ir turkų bei Viduržemio virtuvių patiekalų gaminimo vakarai. Utku Boyra pasakoja, kad Turkijoje vakarienių metu prie stalo praleidžiama išties daug laiko: ,,Prie stalo mes ne tik valgome, bet kartu ir bendraujame, diskutuojame, juokaujame, žaidžiame žaidimus. Šią savo tradiciją norime perduoti ir savo svečiams. Dėl to labai džiugu, kad į mūsų restoraną vis dažniau užsuka šeimos su vaikais, draugų kompanijos, kurie čia praleidžia tikrai nemažai laiko. Neretai pasitaiko, kad žmogus, pirmąkart atėjęs pas mus dieną papietauti, čia sugrįžta savaitgalį su draugais vakarienei.’’
Didžiąją savo laiko dalį Utku Boyra mielai leidžia restorane: bendrauja su klientais, supažindina juos su patiekalais valgiaraštyje, paaiškina, iš ko jie gaminami, taip pat mielai priima klientų pastebėjimus – tai leidžia įvairiapusiškai tobulinti savo verslą. ,,Ši verslo koncepcija buvo mano svajonė, mačiau, kad Lietuvoje turkiškas maistas tikrai mėgstamas ir vertinamas, tik ši niša dar buvo neišnaudota. Džiaugiuosi, kad pavyko įkurti tokią vietą, kurioje susipina gilios kulinarinės tradicijos, meilė maistui ir bendravimo kultūra’’, - pasakoja buvęs krepšininkas, savo verslo planus ateityje planuojantis sieti ir su kitomis Baltijos šalimis.
source:https://verslas.lrytas.lt/sekmes-istorijos/2017/07/30/news/turku-krepsininkui-lietuva-naujo-starto-aikstele-1942756/
Keistoje vietoje įsikūrusiame restorane – turkiška virtuvė už gerą kainą
Sekmadienis. Eilinis ginčas su žmona: kodėl mes negalime, kaip normalūs žmonės, nors vieną sekmadienį niekur neiti valgyti (o einame dėl to, kad paskui galėčiau tai aprašinėti)!?
Regis, mūsų derybos jau buvo aklavietėje, bet netikėtai peržiūrėtas sostinės Šiaurės miestelio maitinimo vietų sąrašas leido man atlikti genialų ėjimą, kuris buvo pergalingas – radau restoraną, kuris siūlo pasimėgauti turkų ir graikų virtuvės patiekalais (o tai - silpnoji žmonos vieta). Greitai susiruošę mes jau keliaujame į „Meze“ restoraną. Ši vieta gana keista, nes iš pradžių įeini į „Eastanbul“ parduotuvę, apsidairai ir nieko nematai.
Tada paklausi pardavėjo, kur galima valgyti, o jis parodo į kitame gale esančią erdvę su staliukais (tarp lentynų jos beveik nesimato). Pati restorano erdvė primena matytas vietas pačioje Turkijoje. Gana ryškus ir estetiškai išgrynintas interjeras. Gal man kiek kliūna prieskonių indeliai, kurie atrodo labai pigiai (plastmasiniai dangteliai), bet vertinant iš turkiško restorano perspektyvos – tai nėra jau taip blogai.
Aptarnavęs vaikinas neblogai šnekėjo lietuviškai ir buvo tikrai malonus. Reikėjo pamatyti, kaip jis stengėsi dėliodamas mūsų įrankius. Atrodė, kad tuoj ims matuoti atstumus tarp užkandžių bei pagrindinio patiekalo šakučių. Po trumpos konsultacijos užkandžiui išsirinkome „Sucuklu Mantar“ (tradicine turkiška dešra ir paprikomis įdaryti grybai, užkepti sūriu). Pagrindiniam patiekalui aš išsirinkau „Kleftiko“ (lėtai kepta aviena, patiekiama kepimo popieriuje su slaptu restorano padažu), o žmona – „Pideli Kofte“ (malta aviena su tradiciniais prieskoniais, patiekiama su rankų darbo pita, jogurtu ir pikantiškomis pomidorų salotomis). Taip pat pasinaudojome rekomendacija paragauti naminio citrininio limonado. Beje, viską rinkomės iš milžiniško meniu. Ne patiekalų kiekio prasme, o dydžio. Jis buvo mažiausiai A3 formato ir mane kiek prajuokino. Gal restoranas norėjo turėti didžiausią meniu rinkoje? Na, jiems tikrai pavyko.
Pietus pradėjome užkandžiu „Sucuklu Mantar“ (4,2 EUR). Tie užkepti sūriu grybai mums labai patiko. Atrodė, lyg valgytum picą, tik gerokai stipresnio skonio. Prie bendro skonio labai derėjo paprikos ir specifinė dešra su dideliu specifinių rytietiškų prieskonių užtaisu. Gal sūris galėtų būti kiek švelnesnis, pavyzdžiui, mocarela, nes fermentinis buvo kiek sūrokas, bet mums tai netrukdė (neklius ir jums, jei esate tokie patys druskos mėgėjai, kaip mes).
Po kurio laiko sulaukėme ir pagrindinių patiekalų. Mano „Kleftiko“ (11,60 EUR) buvo įspūdingai ir sudėtingai supakuotas. Deja, bet didžiausias malonumas ir buvo jo išpakavimas. Tiesa, dar patiko klausytis jo pristatymo: kiekvieną dieną naudojama tik šviežia aviena, ji kepama 4 val., kad būtų minkšta ir taip toliau. Bet jau ne kartą esu sakęs, kad valgydamas maistą aš ieškau kažko nepaprasto, kažko, kas priverstų kilstelėti antakius ir pasakyti: „Oho!“ Šiame patiekale „Oho!“ buvo galima skirti tik įpakavimui. Pati aviena buvo labai gerai paruošta, minkšta (net plyšo), bet po sudėtingo ruošimo proceso, apie kurį mums taip pasakojo, ji buvo atidavusi visą skonio specifiką. Kas mėgsta avieną, supras, apie kokią specifiką aš kalbu, o kas nemėgsta – irgi supras, nes būtent dėl to šios mėsos ir nekenčia (o aš ją dievinu)… Tad bendrai – patiekalas buvo gerai paruoštas, bet be dvasios. Netgi prėskas. O tas žadėtas slaptas padažas buvo taip gerai paslėptas, kad nesupratau, kur jis buvo (ar tai tie drebučiai viduje, kuriuos reikėjo kabinti šaukštu?) Jame labiausiai pasigedau rytų skonio, kurio mes šiame restorane ir ieškojome, tad viską teko skaninti druska.
Visai kitas reikalas buvo „Pideli Kofte“ (8,40 EUR). Prisipažinsiu, kad visą laiką, kai valgiau savo patiekalą, žiūrėjau į žmonos lėkštę. Ten slėpėsi tikra skonių bomba – tai, dėl ko mes ir važiavome į šį restoraną. Kukuliai tiesiog rėkė, kad jie iš avienos. Puikiai pagardinti rytietiškais prieskoniais – jie neužgožė mėsos skonio, bet jautėsi. Ir dar tas specialus padažas ant viršaus lyg iš paprikų, lyg pomidorų. Gal mano patiekalo slaptasis padažas per klaidą pateko žmonai? Pasakiškas jausmas, kai gali atsignybti kukulio su padažu, įsidėti tą skonio bombytę į burną ir jį užkąsti pita, padažyta švelniame jogurte, tirštame, lyg 60 proc. riebumo grietinė. Visa laimė, kad žmona leido ne tik paragauti jos patiekalo, bet, matydama mano žvilgsnį, paliko dar vieną kukulį atskirai. Ir juokėsi iš manęs, kai gabalėliu pitos visą lėkštę išlaižiau. Tad jei norite stipraus skonio, tikrai rekomenduoju šį patiekalą. O geriausia tai, kad jis daug pigesnis, nei manasis. Apibendrinant, jei atmestume mano „Kleftiko“ už 11,60 EUR, maisto kainos labai padorios. Dauguma patiekalų kainuoja iki 8 EUR. Na, tik limonado kaina „nesveika“ – 2,5 EUR už nedidelę stiklinę su keistu plastikiniu šiaudeliu.
Grįžtant prie aptarnavimo – mums labai patiko dėmesys visų pietų metu. Laukdami užkandžio gavome mini užkandžių lėkštę, kurioje buvo paprikų užtepėlės (super skanios), avinžirnių su pomidorais, alyvuogių su bulvėmis bei vietoje keptos pitos (irgi labai gera). Ir ne tik atnešė, bet dar ir papasakojo apie visa tai, ką mums dovanoja. O valgio pabaigoje sulaukėme dar ir arbatos. Visa tai smulkmenos, bet labai malonios. Dėl beveik nepykau dėl savo prėsko pagrindinio patiekalo ar limonado. Po valgio netyčia konvertavau jo kainą į litus ir supratau, jog už nedidelę stiklinę sumokėjau 8,6 Lt (žinau, kad negalima konvertuoti, bet suskydau…). Tad tikrai rekomenduoju apsilankyti šiame restorane ir paragauti kokybiškų turkiškų patiekalų už tikrai gerą kainą. Vertinimas: 9 iš 10. Kaina: pietūs dviems kainavo maždaug 30 EUR, bet pavalgyti galima ir gerokai pigiau, jei nepirksite limonado ir „Kleftiko“.
A. Užkalnis: sumokėjau tiek mažai, lyg ne Vilniuje būčiau
Iš tiesų, neturiu už ką Turkijai atleisti, ji nieko blogo nepadarė. Šimtai prastų kebabinių, kur lietuviai laisto padažu priobliuotus mėsgalius iš didmeninių tiekėjų (standartiniai padažai – česnakinis, aštrus, pikantiškas, irgi yra iš tų pačių tiekėjų, todėl geriausias padažo variantas yra „su visais“, čia jums ateičiai informacija) yra ne Turkijos ir ne turkų kaltė. Kai turkai valgo kebabus (kurių yra daugybė rūšių), retai kuris būna panašus į tai, ką mes valgome Lietuvoje. Iš kur visą tai žinau? Iš garsios lietuvės video tinklaraštininkės, kuri gyvena Stambule ir turi kambariokę vardu Tuba, ir kuriai vieną kartą buvo grindis užpylę vandeniu. „Tekšt tekšt, braidyk sau kad nori“. Paieškokite internete „Greta Gedutyte“, daugiau tą dieną niekur neisite, nes suprasite, kas yra televizijos ateitis.
Turkija pastaruoju metu įėjo į mano gyvenimą ne tik per Tubos kambariokę: taip jau gavosi, kad daugelis tolimųjų skrydžių iš Lietuvos eina per Stambulą, ir ten tenka pernakvoti, ir tas miestas man pasidarė, kaip Ryga gyvenantiems šiaurės Lietuvoje - savas. Be to, per TV vis rodo kažkokį serialą apie sultonus ir meilužes, tai kai įjungtas televizorius, vis užmetu akį. „Evet“ turkiškai yra „taip“ – štai jau ir kalbos pradėjau mokytis. Tačiau Lietuvoje rimto turkų maisto beveik nebuvo. Gal todėl, kad lietuviams nuo ankstyvųjų nepriklausomybės laikų Turkija (kartu su Egiptu) tapo pigiausio šilto poilsio šalimi, su rėksmingai apstatytais kurortais ir už rankovių tampančiais restoranų savininkais kurortų gatvėse: „Eik šen, draugas, žinojau, kad ateisi, aš tau paruošiau staliuką“. Daugumai lietuvių Turkija nebuvo skanaus maisto sinonimas, nors turtingi ir gerą gyvenimą mėgstantys osmanų imperijos palikuonys tikrai mėgsta ir moka gaminti ir vaišinti. Restoranas, kuris vadinasi „Meze“, yra už didelės užsienietiškų (daugiausia – turkiškų) maisto prekių parduotuvės – einate tarp lentynų, ir tada bum, didžiulė salė. Meze – taip vadinasi turkiški užkandukai. Ant sienų – Turkijos vaizdai ir skoningai atrodantys video iš interneto, projektoriumi pašviesti ant sienos.
Pirmą kartą užėjome ten vėlyvųjų pusryčių – kai, atrodo, Vilniuje jau yra visi įsivaizduojami pusryčiai savaitgaliais, turkiškų dar nebuvo. Na, ir ką? Buvo taip skanu, kad mes nusprendėme paskui ateiti dar kartą, jau vakarienės, nes būtų gana neįprasta žiebti tokį gerą įvertinimą vien už pusryčius, kur brangiausias patiekalas kainuoja €3,50. Ir omletas, ir turkiška kiaušinienė su turkiška jautienos dešra, kumpiu ir pomidorais („Sahanada Sucuklu Peynirli Yumurta“ – išmokite pavadinimą mintinai, ir antrą kartą turbūt duos nemokamai, nors ne, kodėl turėtų), ir keptas sūris („Izgara Peynir“) – viskas buvo nuostabu ir gaiviai skirtinga nuo kitų Vilniaus pusryčių pasiūlymų, ir turkiška kava mažame puodelyje, ir desertas su medumi, ir tada atnešė juokingą sąskaitą - €19,75, už du žmones. Nedidelės kainos krito į akis ir tada, kai atėjome ankstyvos vakarienės. Valgiaraštis didžiulio formato, bet tik keli lapai, ir visų patiekalų (išskyrus vieną, avienos kepsnį, kuris kainuoja €11,60) kainos yra vienaženklės. Ne tik vienaženklės – iki €6,80 (už maltos mėsos kukulių avienos kebabą su bulguro kruopomis, kurį ir paėmėme, ir kofte, irgi maltos avienos kepsnelius, įdėtus traškios tešlos sausainyje, su jogurtu, kuriuos irgi patarė padavėjas turkas, guviai kalbantis lietuviškai).
Avienos kokybė yra jos kvapas. Seno gyvulio mėsą, žemo standarto avieną iškart atskirsite. Čia buvo puiku – šviežia ir sodru. Viena geriausių avienų Vilniuje. Dar valgėme ir užkandžius (nes norėjome visko išragauti), ir man labiausiai patiko toks traškus paplotėlis, lamacun – panašus į labai sausai iškeptą Neapolio picą, tik be tomatų padažo, ir su malta aviena, ją ir valgyti reikia rankomis, kaip picą (€5,60), ir didelius drybus, kurių kepurėlės įdarytos turkiška jautienos dešra ir užpiltos sūriu ir iškeptos orkaitėje (€4,20) – žinau, tai neskamba kaip pats dietiškiausias pasaulio patiekalas, bet, kaip sako protingi žmonės, lydytas sūris dar nė vieno patiekalo nesugadino. Juokauju. Lydytas sūris gali daug ką sugadinti, ypač jei to imasi lietuviai ir užtarkuoja sūrio luobą ant kepto oto arba starkio kur nors Juodkrantėje, o otas ar starkis pagautas 1988 metais ir nuo tada laikytas šaldiklyje, bet lietuviams atleistina, nes jie su fermentiniu sūriu susipažino tik per sovietų okupaciją, o turkams štai šitas dalykas pavyksta labai organiškai ir smagiai. Tikrai, tuos grybus suvalgėme ir nieko lėkštėje nepalikome.
Už vakarienę dviese sumokėjome €33,80 ir arbatpinigius. Tai labai kukli sąskaita – lyg ne Vilniuje būtume. Ar galiu prie kažko prisikabinti? Galiu. Populiariausias Turkijos alus yra atvežtas, bet ne iš Turkijos, o iš Rusijos, kur jį gamina pagal licenciją, ir, patikėkit, tai ne visai tas pats, kaip originalusis produktas. Na, bet čia, man atrodo, pataisomas dalykas. Gal atsiras ir originalaus turkiško alaus iš Turkijos. Net ir puikiuose japonų restoranuose Kanadoje, kur viskas importuota iš Japonijos, japonų alus dažniausiai būna Vankuverio arba San Francisko pilstymo, kas gali šiek tiek nuliūdinti išrankiuosius. Ar „Meze“ yra siūlomas labai gudrus valgiaraštis? Tikrai ne, nors absoliučiai visi patiekalai, nuo pusryčių užtepukų iki turkiškos arbatos ir namų gamybos limonado, buvo nepriekaištingi. Esu realistas ir nemanau, kad Stambule ar Trabzone šis restoranas būtų išskirtinis: ten tokių daugybė. Į kulinarines žvaigždes jie netaiko, tačiau savo šalies maistą ir įkvepimą jie atsivežė į Vilnių nesugadintą ir patiekė sąžiningai ir rūpestingai, ir štai turime rezultatą – geros turkų virtuvės Vilniuje anksčiau nebuvo, o dabar yra. Ir tegu būna ir toliau, nes be šio restorano būtų smarkiai liūdniau.
Galvojau, kokį čia davus įvertinimą, o paskui supratau, kad sėdėdamas ten, valgydamas ir žiūrėdamas į vaizdus ant sienos, visai svarstyčiau nuvažiuoti egzotinės kelionės po Turkiją, su nakvynėmis rūmuose ir žvaigždėtu dangumi, koks būna tik aukštai kalnuose. Ačiū šiam restoranui už tai. Penkios žąsys iš penkių.
sorce:https://www.delfi.lt/maistas/kur-pavalgyti/a-uzkalnis-sumokejau-tiek-mazai-lyg-ne-vilniuje-buciau.d?id=74020356
Buvusio „Bešiktaš“ krepšininko parduotuvėje lietuviai perka ir pamirštas lauktuves
Surasti Turkijoje neatostogavusį ir vietinių patiekalų neragavusį lietuvį šiandien darosi vis sunkiau. Poilsis prie turkiško pajūrio ar išvykos į Stambulą nieko nebestebina, o po tokių kelionių didėja ir Viduržemio jūros virtuvės mėgėjų gretos. Tai suprato daugiau nei ketverius metus Lietuvoje gyvenantis turkas Utku Boyra, neseniai Vilniuje, Šiaurės miestelyje, atidaręs turkiškų produktų parduotuvę „Eastanbul“, sujungtą su restoranu.
Atginė krepšinis
Vilniuje U.Boyra atsirado toli gražu ne vedamas tikslo plėtoti nuosavą verslą, o norėdamas patobulinti savo krepšinio įgūdžius. Iš Turkijos šiaurės vakaruose esančio Bursos miesto kilęs vyriškis prieš atsikeldamas į mūsų šalį žaidė garsiame Stambulo „Bešiktaš“ krepšinio klube. „Vėliau nusprendžiau tęsti savo karjerą užsienyje. Žinojau, kad kalbant apie krepšinį, Lietuva prestižinė šalis. Krepšinis čia populiarus, yra sėkmingos komandos. Tikėjau, kad galiu pagerinti įgūdžius ir padaryti karjerą“, – savo atsiradimo Lietuvoje istoriją pradeda U.Boyra.
Kurį laiką turkas žaidė sostinės „Perlo“ komandoje ir studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. Vis dėlto krepšininko karjera nesiklojo taip sėkmingai, kaip norėta, tačiau mokslai ėjo sklandžiai ir U.Boyra nusprendė daugiau dėmesio skirti verslui. „Krepšinis mane atginė į Lietuvą. Šalis, atmosfera čia man patiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir užsiimti verslu“, – sako dabar jau dviejų turkiškų maisto prekių parduotuvių Vilniuje savininkas.
Planuoja plėstis
Po universiteto baigimo 2014 m. vyras nusprendė – metas užsiimti prekių iš Turkijos importu. „Žinojau, kad turkiški ir Viduržemio jūros regiono produktai populiarūs visoje ES. Po ilgos analizės 2016 m. sukūriau maisto prekių parduotuvės, sujungtos su restoranu, koncepciją“, – sako U.Boyra, pristatydamas savo naujausią du mėnesius veikiančią parduotuvę, esančią prekybinėje „Ogmios miesto“ teritorijoje. Dar viena „Eastanbul“ parduotuvė, tiesa, be restorano, šiuo metu įsikūrusi prekybos centre „Ozas“.
,,Planuojame plėstis. Atsiliepimai iš klientų geri, taigi, skirsime dėmesį tokio tipo (parduotuvės, sujungtos su restoranu) parduotuvėms. Arba kituose miestuose, arba kitose Baltijos šalyse“, – apie ateities planus kalbėjo verslininkas. Anot U.Boyros, nors dalis klientų į šias parduotuves užsuka vien tik iš smalsumo, pagrindiniai pirkėjų segmentai keli – šeimos, keliautojai ir sveika gyvensena besidomintys žmonės, norintys pasigaminti kitokių nei įprastai patiekalų.
,,Net yra tokių klientų, kurie ateina po savo kelionės į Turkiją, kur užmiršo nupirkti dovanų, ir perka pas mus parduotuvėje“, – tikino buvęs „Bešiktaš“ krepšininkas.
Atgabena per savaitę
Iš viso dviejose „Eastanbul“ parduotuvėse ir restorane dirba 16 žmonių. U.Boyros teigimu, parduotuvėse stengiamasi įdarbinti lietuvius, kurie galėtų sklandžiai pirkėjams paaiškinti, ką galima pasigaminti iš daugeliui klientų neįprastai atrodančių produktų. Tiesa, pačiame restorane pluša ir keli virtuvės šefai iš Turkijos ir Graikijos. Nors daugumą „Eastanbul“ prekių asortimento sudaro turkiški gaminiai, tačiau yra produkcijos ir iš Graikijos, Tuniso bei kitų arabų šalių. Be to, pieno ir mėsos produktai atvežami iš Vokietijos, kurioje turkų gamintojai turi pastatę savo gamyklas.
„Importuojame tiesiogiai iš tenykščių gamintojų. Yra transporto kaštai, muitai. Sunku sulyginti (kainas), tačiau skirtumas nėra labai didelis“, – paklaustas apie tų pačių prekių kainas Lietuvoje ir Turkijoje, teigė pašnekovas. „Eastanbul“ parduotuves turkiškos prekės pasiekia sunkvežimiais, kurie į Lietuvą keliauja apie šešias septynias dienas. Nors nei gyvenimo kokybe, nei verslu Lietuvoje turkas nesiskundžia, tačiau savo Turkijoje likusią šeimą vyras lanko dažnai. Į savo šalį U.Boyra skrenda bent kartą į mėnesį, o laisvą nuo darbo laiką Lietuvoje tikino leidžiantis su mergina bei su draugais žaidžiantis krepšinį.
Turkų krepšininkui Lietuva – naujo starto aikštelė
Vis daugiau užsieniečių atranda mūsų šalį kaip patrauklią ne tik gyventi, bet ir imtis bei plėtoti vienokį ar kitokį verslą. Vienas tokių – iš Turkijos kilęs verslininkas Utku Boyra, Lietuvą pirmiausia atradęs kaip krepšinio šalį, o vėliau - kaip puikią vietą imtis sėkmingo maisto verslo
Į Lietuvą atviliojo krepšinis
Utku Boyra – profesionalus krepšininkas, savo laiku žaidęs garsiajame Stambulo „Bešiktaš“ (turk. ,,Beşiktaş") krepšinio klube. Būtent šis sportas ir atviliojo Utku į Lietuvą: ,,Visuomet stengiuosi tobulėti, ne išimtis ir šis sportas - jūsų šalį pasirinkau neatsitiktinai, juk krepšinis garsina Lietuvą visame pasaulyje: turite puikius trenerius, sėkmingas komandas.’’
Prieš penkerius metus į Lietuvą atvykęs krepšininkas žaidė sostinės „Perlo“ komandoje ir pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje.
,,Nors krepšininko karjera nesiklojo taip sėkmingai, kaip tikėjausi, studijos čia sekėsi puikiai, o ir šalis man labai patiko. Tad baigęs mokslus, nusprendžiau ne tik likti Lietuvoje, bet ir imtis savo verslo’’, - pasakoja buvęs krepšininkas.
Pristatė naują verslo koncepciją Lietuvoje
Ypatingai vertindamas savo šalies maisto kultūrą bei puikiai žinodamas turkų bei Viduržemio jūros regionų virtuvių populiarėjimą visame pasaulyje, po ilgų rinkos tyrimų, Utku Boyra nusprendė imtis verslo maisto srityje bei pristatyti Lietuvai visai naują verslo koncepciją – išskirtinių Viduržemio regionų maisto produktų parduotuvę, sujungtą su restoranu. Nors šį verslą Utku Boyra įkūrė tik praeitais metais, jau džiaugiasi vis didėjančiu jo populiarumu ne tik mūsų šalyje, bet ir svetur. ,,Daugiau nei 90 proc. savo parduotuvės produkcijos importuojame iš Viduržemio regionų šalių. Jau dalį jos tiekiame ir tokiems prekybos tinklams kaip ,,Maxima’’, ,,Rimi’’, taip pat kitoms Lietuvos parduotuvėms, restoranams. Dalis produkcjos iškeliauja ir į kitas Baltijos šalis’’, - savo verslo ypatumus pasakoja Utku, kasdien svarstydamas naujas verslo logistikos linijos galimybes.
Parduotuvėje ,,Eastanbul’’ prekių pasiūla išties stulbina – galima rinktis iš daugiau nei 1700 skirtingų produktų. Ir nors dalį jų lietuviai gausiai perka bei naudoja, vistik yra tokių produktų, kuriuos tenka išvysti ir pirmąkart. ,,Mūsų parduotuvėje yra nemažai nišinių maisto produktų, tad nenuostabu, kad lietuviai dažnai nežino, kaip ir kur jie vartojami. Todėl tose pačiose patalpose ir įkūrėme restoraną - norime parodyti bei supažindinti dar neatrastų produktų skonius bei naudojimo įvairiems patiekalams galimybes’’, - atskleidžia verslininkas.
Atsižvelgia į lietuvių valgymo ypatumus
Restorano ,,Meze’’ sienas puošia įspūdinga Stambulo miesto panorama, projektoriaus pagalba rodoma kvapą gniaužianti Turkijos gamta, ant stalų išdėlioti autentiški, šalį visame pasaulyje garsinantys turkiški prieskoniai.
Apsilankius dažną klientą maloniai nustebina maisto kokybės ir draugiškų kainų santykis. Restorane skirtingu dienos metu maistą galima rinktis net iš trijų valgiaraščių (pusryčių, pietų ir a la carte). Restorano virtuvei vadovauja šefas Christos Georgogiannopoulos, čia dirbti atvykęs iš gimtosios Graikijos. Šefas atskleidžia, kad visų valgiaraščiuose esančių patiekalų kokybė vienoda, o skirtingu metu siūlomas kitoks maistas dėl keleto priežasčių: tinkami patiekalai pusryčiams svarbūs visos dienos produktyvumui, pietų metu, taupydami klientų laiką, patiekalus siūlo išsirinkti iš dienos metu veikiančio bufeto. Vakarienei siūlomi patiekalai iš keptos mėsos, ypatingai avienos.
,,Tenka dažnai susidurti su svečiais, kuriems neteko ragauti tinkamai paruoštos avienos, tad į ją vis dar žiūrinčiais įtariai. Tačiau paragavę avienos pas mus, iškart pajaučia skirtumą – mes ją mokame paruošti taip, kad atsiskleistų geriausios mėsos savybės’’, - pasakoja šefas Christos.
Restoranas – ne tik vieta pavalgyti
,,Esame svetinga tauta ir mums šis restoranas nėra tik maisto patiekimo vieta – savo svečius norime matyti bendraujančius, besijuokiančius ir laimingus. Taip, kaip ir mūsų gimtojoje šalyje’’, - šypsosi Utku Boyra. Šią vietą ypatingai pamėgo sveiko gyvenimo būdo šalininkai, šeimos, draugų kompanijos. Taip pat mėgstantys gaminti, bent kartą lankęsi Turkijoje ar Graikijoje, ten ragavę tradicinių patiekalų ir iki šiol prisimenantys jų skonį, norintys šiuos patiekalus pasigaminti namuose. Restorane yra organizuojami ir turkų bei Viduržemio virtuvių patiekalų gaminimo vakarai. Utku Boyra pasakoja, kad Turkijoje vakarienių metu prie stalo praleidžiama išties daug laiko: ,,Prie stalo mes ne tik valgome, bet kartu ir bendraujame, diskutuojame, juokaujame, žaidžiame žaidimus. Šią savo tradiciją norime perduoti ir savo svečiams. Dėl to labai džiugu, kad į mūsų restoraną vis dažniau užsuka šeimos su vaikais, draugų kompanijos, kurie čia praleidžia tikrai nemažai laiko. Neretai pasitaiko, kad žmogus, pirmąkart atėjęs pas mus dieną papietauti, čia sugrįžta savaitgalį su draugais vakarienei.’’
Didžiąją savo laiko dalį Utku Boyra mielai leidžia restorane: bendrauja su klientais, supažindina juos su patiekalais valgiaraštyje, paaiškina, iš ko jie gaminami, taip pat mielai priima klientų pastebėjimus – tai leidžia įvairiapusiškai tobulinti savo verslą. ,,Ši verslo koncepcija buvo mano svajonė, mačiau, kad Lietuvoje turkiškas maistas tikrai mėgstamas ir vertinamas, tik ši niša dar buvo neišnaudota. Džiaugiuosi, kad pavyko įkurti tokią vietą, kurioje susipina gilios kulinarinės tradicijos, meilė maistui ir bendravimo kultūra’’, - pasakoja buvęs krepšininkas, savo verslo planus ateityje planuojantis sieti ir su kitomis Baltijos šalimis.
source:https://verslas.lrytas.lt/sekmes-istorijos/2017/07/30/news/turku-krepsininkui-lietuva-naujo-starto-aikstele-1942756/
source:https://verslas.lrytas.lt/sekmes-istorijos/2017/07/30/news/turku-krepsininkui-lietuva-naujo-starto-aikstele-1942756/
Keistoje vietoje įsikūrusiame restorane – turkiška virtuvė už gerą kainą
Sekmadienis. Eilinis ginčas su žmona: kodėl mes negalime, kaip normalūs žmonės, nors vieną sekmadienį niekur neiti valgyti (o einame dėl to, kad paskui galėčiau tai aprašinėti)!?
Regis, mūsų derybos jau buvo aklavietėje, bet netikėtai peržiūrėtas sostinės Šiaurės miestelio maitinimo vietų sąrašas leido man atlikti genialų ėjimą, kuris buvo pergalingas – radau restoraną, kuris siūlo pasimėgauti turkų ir graikų virtuvės patiekalais (o tai - silpnoji žmonos vieta). Greitai susiruošę mes jau keliaujame į „Meze“ restoraną. Ši vieta gana keista, nes iš pradžių įeini į „Eastanbul“ parduotuvę, apsidairai ir nieko nematai.
Tada paklausi pardavėjo, kur galima valgyti, o jis parodo į kitame gale esančią erdvę su staliukais (tarp lentynų jos beveik nesimato). Pati restorano erdvė primena matytas vietas pačioje Turkijoje. Gana ryškus ir estetiškai išgrynintas interjeras. Gal man kiek kliūna prieskonių indeliai, kurie atrodo labai pigiai (plastmasiniai dangteliai), bet vertinant iš turkiško restorano perspektyvos – tai nėra jau taip blogai.
Aptarnavęs vaikinas neblogai šnekėjo lietuviškai ir buvo tikrai malonus. Reikėjo pamatyti, kaip jis stengėsi dėliodamas mūsų įrankius. Atrodė, kad tuoj ims matuoti atstumus tarp užkandžių bei pagrindinio patiekalo šakučių. Po trumpos konsultacijos užkandžiui išsirinkome „Sucuklu Mantar“ (tradicine turkiška dešra ir paprikomis įdaryti grybai, užkepti sūriu). Pagrindiniam patiekalui aš išsirinkau „Kleftiko“ (lėtai kepta aviena, patiekiama kepimo popieriuje su slaptu restorano padažu), o žmona – „Pideli Kofte“ (malta aviena su tradiciniais prieskoniais, patiekiama su rankų darbo pita, jogurtu ir pikantiškomis pomidorų salotomis). Taip pat pasinaudojome rekomendacija paragauti naminio citrininio limonado. Beje, viską rinkomės iš milžiniško meniu. Ne patiekalų kiekio prasme, o dydžio. Jis buvo mažiausiai A3 formato ir mane kiek prajuokino. Gal restoranas norėjo turėti didžiausią meniu rinkoje? Na, jiems tikrai pavyko.
Pietus pradėjome užkandžiu „Sucuklu Mantar“ (4,2 EUR). Tie užkepti sūriu grybai mums labai patiko. Atrodė, lyg valgytum picą, tik gerokai stipresnio skonio. Prie bendro skonio labai derėjo paprikos ir specifinė dešra su dideliu specifinių rytietiškų prieskonių užtaisu. Gal sūris galėtų būti kiek švelnesnis, pavyzdžiui, mocarela, nes fermentinis buvo kiek sūrokas, bet mums tai netrukdė (neklius ir jums, jei esate tokie patys druskos mėgėjai, kaip mes).
Po kurio laiko sulaukėme ir pagrindinių patiekalų. Mano „Kleftiko“ (11,60 EUR) buvo įspūdingai ir sudėtingai supakuotas. Deja, bet didžiausias malonumas ir buvo jo išpakavimas. Tiesa, dar patiko klausytis jo pristatymo: kiekvieną dieną naudojama tik šviežia aviena, ji kepama 4 val., kad būtų minkšta ir taip toliau. Bet jau ne kartą esu sakęs, kad valgydamas maistą aš ieškau kažko nepaprasto, kažko, kas priverstų kilstelėti antakius ir pasakyti: „Oho!“ Šiame patiekale „Oho!“ buvo galima skirti tik įpakavimui. Pati aviena buvo labai gerai paruošta, minkšta (net plyšo), bet po sudėtingo ruošimo proceso, apie kurį mums taip pasakojo, ji buvo atidavusi visą skonio specifiką. Kas mėgsta avieną, supras, apie kokią specifiką aš kalbu, o kas nemėgsta – irgi supras, nes būtent dėl to šios mėsos ir nekenčia (o aš ją dievinu)… Tad bendrai – patiekalas buvo gerai paruoštas, bet be dvasios. Netgi prėskas. O tas žadėtas slaptas padažas buvo taip gerai paslėptas, kad nesupratau, kur jis buvo (ar tai tie drebučiai viduje, kuriuos reikėjo kabinti šaukštu?) Jame labiausiai pasigedau rytų skonio, kurio mes šiame restorane ir ieškojome, tad viską teko skaninti druska.
Visai kitas reikalas buvo „Pideli Kofte“ (8,40 EUR). Prisipažinsiu, kad visą laiką, kai valgiau savo patiekalą, žiūrėjau į žmonos lėkštę. Ten slėpėsi tikra skonių bomba – tai, dėl ko mes ir važiavome į šį restoraną. Kukuliai tiesiog rėkė, kad jie iš avienos. Puikiai pagardinti rytietiškais prieskoniais – jie neužgožė mėsos skonio, bet jautėsi. Ir dar tas specialus padažas ant viršaus lyg iš paprikų, lyg pomidorų. Gal mano patiekalo slaptasis padažas per klaidą pateko žmonai? Pasakiškas jausmas, kai gali atsignybti kukulio su padažu, įsidėti tą skonio bombytę į burną ir jį užkąsti pita, padažyta švelniame jogurte, tirštame, lyg 60 proc. riebumo grietinė. Visa laimė, kad žmona leido ne tik paragauti jos patiekalo, bet, matydama mano žvilgsnį, paliko dar vieną kukulį atskirai. Ir juokėsi iš manęs, kai gabalėliu pitos visą lėkštę išlaižiau. Tad jei norite stipraus skonio, tikrai rekomenduoju šį patiekalą. O geriausia tai, kad jis daug pigesnis, nei manasis. Apibendrinant, jei atmestume mano „Kleftiko“ už 11,60 EUR, maisto kainos labai padorios. Dauguma patiekalų kainuoja iki 8 EUR. Na, tik limonado kaina „nesveika“ – 2,5 EUR už nedidelę stiklinę su keistu plastikiniu šiaudeliu.
Grįžtant prie aptarnavimo – mums labai patiko dėmesys visų pietų metu. Laukdami užkandžio gavome mini užkandžių lėkštę, kurioje buvo paprikų užtepėlės (super skanios), avinžirnių su pomidorais, alyvuogių su bulvėmis bei vietoje keptos pitos (irgi labai gera). Ir ne tik atnešė, bet dar ir papasakojo apie visa tai, ką mums dovanoja. O valgio pabaigoje sulaukėme dar ir arbatos. Visa tai smulkmenos, bet labai malonios. Dėl beveik nepykau dėl savo prėsko pagrindinio patiekalo ar limonado. Po valgio netyčia konvertavau jo kainą į litus ir supratau, jog už nedidelę stiklinę sumokėjau 8,6 Lt (žinau, kad negalima konvertuoti, bet suskydau…). Tad tikrai rekomenduoju apsilankyti šiame restorane ir paragauti kokybiškų turkiškų patiekalų už tikrai gerą kainą. Vertinimas: 9 iš 10. Kaina: pietūs dviems kainavo maždaug 30 EUR, bet pavalgyti galima ir gerokai pigiau, jei nepirksite limonado ir „Kleftiko“.
A. Užkalnis: sumokėjau tiek mažai, lyg ne Vilniuje būčiau
Iš tiesų, neturiu už ką Turkijai atleisti, ji nieko blogo nepadarė. Šimtai prastų kebabinių, kur lietuviai laisto padažu priobliuotus mėsgalius iš didmeninių tiekėjų (standartiniai padažai – česnakinis, aštrus, pikantiškas, irgi yra iš tų pačių tiekėjų, todėl geriausias padažo variantas yra „su visais“, čia jums ateičiai informacija) yra ne Turkijos ir ne turkų kaltė. Kai turkai valgo kebabus (kurių yra daugybė rūšių), retai kuris būna panašus į tai, ką mes valgome Lietuvoje. Iš kur visą tai žinau? Iš garsios lietuvės video tinklaraštininkės, kuri gyvena Stambule ir turi kambariokę vardu Tuba, ir kuriai vieną kartą buvo grindis užpylę vandeniu. „Tekšt tekšt, braidyk sau kad nori“. Paieškokite internete „Greta Gedutyte“, daugiau tą dieną niekur neisite, nes suprasite, kas yra televizijos ateitis.
Turkija pastaruoju metu įėjo į mano gyvenimą ne tik per Tubos kambariokę: taip jau gavosi, kad daugelis tolimųjų skrydžių iš Lietuvos eina per Stambulą, ir ten tenka pernakvoti, ir tas miestas man pasidarė, kaip Ryga gyvenantiems šiaurės Lietuvoje - savas. Be to, per TV vis rodo kažkokį serialą apie sultonus ir meilužes, tai kai įjungtas televizorius, vis užmetu akį. „Evet“ turkiškai yra „taip“ – štai jau ir kalbos pradėjau mokytis. Tačiau Lietuvoje rimto turkų maisto beveik nebuvo. Gal todėl, kad lietuviams nuo ankstyvųjų nepriklausomybės laikų Turkija (kartu su Egiptu) tapo pigiausio šilto poilsio šalimi, su rėksmingai apstatytais kurortais ir už rankovių tampančiais restoranų savininkais kurortų gatvėse: „Eik šen, draugas, žinojau, kad ateisi, aš tau paruošiau staliuką“. Daugumai lietuvių Turkija nebuvo skanaus maisto sinonimas, nors turtingi ir gerą gyvenimą mėgstantys osmanų imperijos palikuonys tikrai mėgsta ir moka gaminti ir vaišinti. Restoranas, kuris vadinasi „Meze“, yra už didelės užsienietiškų (daugiausia – turkiškų) maisto prekių parduotuvės – einate tarp lentynų, ir tada bum, didžiulė salė. Meze – taip vadinasi turkiški užkandukai. Ant sienų – Turkijos vaizdai ir skoningai atrodantys video iš interneto, projektoriumi pašviesti ant sienos.
Pirmą kartą užėjome ten vėlyvųjų pusryčių – kai, atrodo, Vilniuje jau yra visi įsivaizduojami pusryčiai savaitgaliais, turkiškų dar nebuvo. Na, ir ką? Buvo taip skanu, kad mes nusprendėme paskui ateiti dar kartą, jau vakarienės, nes būtų gana neįprasta žiebti tokį gerą įvertinimą vien už pusryčius, kur brangiausias patiekalas kainuoja €3,50. Ir omletas, ir turkiška kiaušinienė su turkiška jautienos dešra, kumpiu ir pomidorais („Sahanada Sucuklu Peynirli Yumurta“ – išmokite pavadinimą mintinai, ir antrą kartą turbūt duos nemokamai, nors ne, kodėl turėtų), ir keptas sūris („Izgara Peynir“) – viskas buvo nuostabu ir gaiviai skirtinga nuo kitų Vilniaus pusryčių pasiūlymų, ir turkiška kava mažame puodelyje, ir desertas su medumi, ir tada atnešė juokingą sąskaitą - €19,75, už du žmones. Nedidelės kainos krito į akis ir tada, kai atėjome ankstyvos vakarienės. Valgiaraštis didžiulio formato, bet tik keli lapai, ir visų patiekalų (išskyrus vieną, avienos kepsnį, kuris kainuoja €11,60) kainos yra vienaženklės. Ne tik vienaženklės – iki €6,80 (už maltos mėsos kukulių avienos kebabą su bulguro kruopomis, kurį ir paėmėme, ir kofte, irgi maltos avienos kepsnelius, įdėtus traškios tešlos sausainyje, su jogurtu, kuriuos irgi patarė padavėjas turkas, guviai kalbantis lietuviškai).
Avienos kokybė yra jos kvapas. Seno gyvulio mėsą, žemo standarto avieną iškart atskirsite. Čia buvo puiku – šviežia ir sodru. Viena geriausių avienų Vilniuje. Dar valgėme ir užkandžius (nes norėjome visko išragauti), ir man labiausiai patiko toks traškus paplotėlis, lamacun – panašus į labai sausai iškeptą Neapolio picą, tik be tomatų padažo, ir su malta aviena, ją ir valgyti reikia rankomis, kaip picą (€5,60), ir didelius drybus, kurių kepurėlės įdarytos turkiška jautienos dešra ir užpiltos sūriu ir iškeptos orkaitėje (€4,20) – žinau, tai neskamba kaip pats dietiškiausias pasaulio patiekalas, bet, kaip sako protingi žmonės, lydytas sūris dar nė vieno patiekalo nesugadino. Juokauju. Lydytas sūris gali daug ką sugadinti, ypač jei to imasi lietuviai ir užtarkuoja sūrio luobą ant kepto oto arba starkio kur nors Juodkrantėje, o otas ar starkis pagautas 1988 metais ir nuo tada laikytas šaldiklyje, bet lietuviams atleistina, nes jie su fermentiniu sūriu susipažino tik per sovietų okupaciją, o turkams štai šitas dalykas pavyksta labai organiškai ir smagiai. Tikrai, tuos grybus suvalgėme ir nieko lėkštėje nepalikome.
Už vakarienę dviese sumokėjome €33,80 ir arbatpinigius. Tai labai kukli sąskaita – lyg ne Vilniuje būtume. Ar galiu prie kažko prisikabinti? Galiu. Populiariausias Turkijos alus yra atvežtas, bet ne iš Turkijos, o iš Rusijos, kur jį gamina pagal licenciją, ir, patikėkit, tai ne visai tas pats, kaip originalusis produktas. Na, bet čia, man atrodo, pataisomas dalykas. Gal atsiras ir originalaus turkiško alaus iš Turkijos. Net ir puikiuose japonų restoranuose Kanadoje, kur viskas importuota iš Japonijos, japonų alus dažniausiai būna Vankuverio arba San Francisko pilstymo, kas gali šiek tiek nuliūdinti išrankiuosius. Ar „Meze“ yra siūlomas labai gudrus valgiaraštis? Tikrai ne, nors absoliučiai visi patiekalai, nuo pusryčių užtepukų iki turkiškos arbatos ir namų gamybos limonado, buvo nepriekaištingi. Esu realistas ir nemanau, kad Stambule ar Trabzone šis restoranas būtų išskirtinis: ten tokių daugybė. Į kulinarines žvaigždes jie netaiko, tačiau savo šalies maistą ir įkvepimą jie atsivežė į Vilnių nesugadintą ir patiekė sąžiningai ir rūpestingai, ir štai turime rezultatą – geros turkų virtuvės Vilniuje anksčiau nebuvo, o dabar yra. Ir tegu būna ir toliau, nes be šio restorano būtų smarkiai liūdniau.
Galvojau, kokį čia davus įvertinimą, o paskui supratau, kad sėdėdamas ten, valgydamas ir žiūrėdamas į vaizdus ant sienos, visai svarstyčiau nuvažiuoti egzotinės kelionės po Turkiją, su nakvynėmis rūmuose ir žvaigždėtu dangumi, koks būna tik aukštai kalnuose. Ačiū šiam restoranui už tai. Penkios žąsys iš penkių.
sorce:https://www.delfi.lt/maistas/kur-pavalgyti/a-uzkalnis-sumokejau-tiek-mazai-lyg-ne-vilniuje-buciau.d?id=74020356
Buvusio „Bešiktaš“ krepšininko parduotuvėje lietuviai perka ir pamirštas lauktuves
Buvusio „Bešiktaš“ krepšininko parduotuvėje lietuviai perka ir pamirštas lauktuves
Surasti Turkijoje neatostogavusį ir vietinių patiekalų neragavusį lietuvį šiandien darosi vis sunkiau. Poilsis prie turkiško pajūrio ar išvykos į Stambulą nieko nebestebina, o po tokių kelionių didėja ir Viduržemio jūros virtuvės mėgėjų gretos. Tai suprato daugiau nei ketverius metus Lietuvoje gyvenantis turkas Utku Boyra, neseniai Vilniuje, Šiaurės miestelyje, atidaręs turkiškų produktų parduotuvę „Eastanbul“, sujungtą su restoranu.
Atginė krepšinis
Vilniuje U.Boyra atsirado toli gražu ne vedamas tikslo plėtoti nuosavą verslą, o norėdamas patobulinti savo krepšinio įgūdžius. Iš Turkijos šiaurės vakaruose esančio Bursos miesto kilęs vyriškis prieš atsikeldamas į mūsų šalį žaidė garsiame Stambulo „Bešiktaš“ krepšinio klube. „Vėliau nusprendžiau tęsti savo karjerą užsienyje. Žinojau, kad kalbant apie krepšinį, Lietuva prestižinė šalis. Krepšinis čia populiarus, yra sėkmingos komandos. Tikėjau, kad galiu pagerinti įgūdžius ir padaryti karjerą“, – savo atsiradimo Lietuvoje istoriją pradeda U.Boyra.
Kurį laiką turkas žaidė sostinės „Perlo“ komandoje ir studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. Vis dėlto krepšininko karjera nesiklojo taip sėkmingai, kaip norėta, tačiau mokslai ėjo sklandžiai ir U.Boyra nusprendė daugiau dėmesio skirti verslui. „Krepšinis mane atginė į Lietuvą. Šalis, atmosfera čia man patiko, todėl nusprendžiau pasilikti ir užsiimti verslu“, – sako dabar jau dviejų turkiškų maisto prekių parduotuvių Vilniuje savininkas.
Planuoja plėstis
Po universiteto baigimo 2014 m. vyras nusprendė – metas užsiimti prekių iš Turkijos importu. „Žinojau, kad turkiški ir Viduržemio jūros regiono produktai populiarūs visoje ES. Po ilgos analizės 2016 m. sukūriau maisto prekių parduotuvės, sujungtos su restoranu, koncepciją“, – sako U.Boyra, pristatydamas savo naujausią du mėnesius veikiančią parduotuvę, esančią prekybinėje „Ogmios miesto“ teritorijoje. Dar viena „Eastanbul“ parduotuvė, tiesa, be restorano, šiuo metu įsikūrusi prekybos centre „Ozas“.
,,Planuojame plėstis. Atsiliepimai iš klientų geri, taigi, skirsime dėmesį tokio tipo (parduotuvės, sujungtos su restoranu) parduotuvėms. Arba kituose miestuose, arba kitose Baltijos šalyse“, – apie ateities planus kalbėjo verslininkas. Anot U.Boyros, nors dalis klientų į šias parduotuves užsuka vien tik iš smalsumo, pagrindiniai pirkėjų segmentai keli – šeimos, keliautojai ir sveika gyvensena besidomintys žmonės, norintys pasigaminti kitokių nei įprastai patiekalų.
,,Net yra tokių klientų, kurie ateina po savo kelionės į Turkiją, kur užmiršo nupirkti dovanų, ir perka pas mus parduotuvėje“, – tikino buvęs „Bešiktaš“ krepšininkas.
Atgabena per savaitę
Iš viso dviejose „Eastanbul“ parduotuvėse ir restorane dirba 16 žmonių. U.Boyros teigimu, parduotuvėse stengiamasi įdarbinti lietuvius, kurie galėtų sklandžiai pirkėjams paaiškinti, ką galima pasigaminti iš daugeliui klientų neįprastai atrodančių produktų. Tiesa, pačiame restorane pluša ir keli virtuvės šefai iš Turkijos ir Graikijos. Nors daugumą „Eastanbul“ prekių asortimento sudaro turkiški gaminiai, tačiau yra produkcijos ir iš Graikijos, Tuniso bei kitų arabų šalių. Be to, pieno ir mėsos produktai atvežami iš Vokietijos, kurioje turkų gamintojai turi pastatę savo gamyklas.
„Importuojame tiesiogiai iš tenykščių gamintojų. Yra transporto kaštai, muitai. Sunku sulyginti (kainas), tačiau skirtumas nėra labai didelis“, – paklaustas apie tų pačių prekių kainas Lietuvoje ir Turkijoje, teigė pašnekovas. „Eastanbul“ parduotuves turkiškos prekės pasiekia sunkvežimiais, kurie į Lietuvą keliauja apie šešias septynias dienas. Nors nei gyvenimo kokybe, nei verslu Lietuvoje turkas nesiskundžia, tačiau savo Turkijoje likusią šeimą vyras lanko dažnai. Į savo šalį U.Boyra skrenda bent kartą į mėnesį, o laisvą nuo darbo laiką Lietuvoje tikino leidžiantis su mergina bei su draugais žaidžiantis krepšinį.
Comments
Post a Comment